Istorija, kurioje per amžius žiema ir senelis

Ernestas Samsonas

„Aplink tūkstantis rankų, tūkstantis pirštų, bet tu vis vienas,
Tu guli, kad sunku pasakyti kur akys, kur kojos“.
Iš Domanto Razausko dainos

Ten sniegas raudonas, dykumos vis kvėpuoja, o likę pastatai aimanuoja. Medžių šaknys susipynusios su kaulais, kasyklose - prakaito upės...  Apie tai sužinojau ne iš senelio. Sužinojau iš vadovėlių ir filmų, kuriuos mačiau per anksti. Nereikia matyti žiaurumų, kad juos pajaustum ir suprastum. Senelis Viktoras tai suprato. O aš – tik dabar. Labai džiaugiausi suteikta galimybe dalyvauti projekte „Sielvarto stotys“, nes šis projektas, be kitų svarbių dalykų, pastūmėjo padaryti tai, ko nedrįsau ir nežinau, ar būčiau drįsęs padaryti. Besiruošdamas šiam projektui aš pradėjau apie tai kalbėti su močiute, atsiverčiau dienoraščius, paėmiau į rankas nuotraukas. Tai informacija, kuri visad egzistavo kažkur šalia, bet buvo nustumta. Dabar vis labiau suprantu nuo ko senelis mane saugojo. Pavarčius dienoraščius, visa oda pašiurpsta: prievartavimai, nužudymai, kankinimai. Kai senelis būna šalia, norisi su juo eiti uogauti, ką nors pastatyti ar keliauti, bet ne skaityti apie tokius žiaurumus. Mes su seneliu labai vertiname mūsų akimirkas kartu. Seneliui esu uždavęs tiek daug klausimų ir tiek mažai iš jų buvo susiję su tuo gyvenimo laikotarpiu. Man tada rūpėjo varlės jo kūdroje, kur mes keliausime kitą vasarą ir kas naujo yra zoologijos sode. Jis labai mylėjo gamtą ir tai beveik vienintelis dalykas, apie kurį jis man pasakodavo iš ten, norėdamas mane išmokyti mylėti gamtą, mylėti kiekvieną žolelę, kiekvieną medelį. Būnant tremtyje žalia spalva pati rečiausia, o Lietuvoje jos čia tiek daug. Mes nepakankamai vertiname šią augančią gyvybę.
Iš tiesų, dar labai mažai perskaičiau dienoraščio puslapių, bet manau, kad pirmas žingsnis jau žengtas. Aš noriu juos skaityti, noriu suprasti iš šių užrašų, kokie išbandymai buvo senelio gyvenime, ką jis matė, ką jautė. Paskutinėmis projekto dienomis dalyviai jau planavo, kaip toliau tęs šio projekto išsikeltus tikslus, sieks įamžinti tai, kam pritrūko laiko. Aš ir pats apie tai kalbėjau ir tikiuosi, kad toks projektas iš tikrųjų yra tik vienas iš žingsnių būsimoje atradimų kelionėje. Vis gi dauguma žmonių, net nebandytų dalyvauti tokiame projekte. Štai visai šalia – mano brolis. Jam dabar septyniolika metų. Ir jis nė karto manęs nepaklausė apie šį projektą – nė kartelio. Nesidomėjo apie senelį, apie mano atradimus, kokie jie bebūtų. Ir tik dabar suprantu, kad jis elgiasi, kaip aš prieš šį projektą – kai atstūmiau viską toliau, nuasmeninau trėmimus, žiaurumus, skausmą. Kai nėra asmeninio ryšio – istorijos įvykis nugula šalia kitų istorijos puslapių. Dėl šios priežasties labai sudėtinga sudominti ir kitus jaunuolius, nes dažniausiai sakoma: „kam dar ką nors daryti, juk ir taip daug filmų sukurta“, „jei norėsiu, ką nors sužinoti – nueisiu į muziejų“. Man šis projektas buvo raktas į asmeninio ryšio paieškas. Dabar aš noriu kalbėti apie šį laikotarpį, aš noriu ieškoti vis dar gyvų istorijų, kol dar galiu jų surasti.  Išduosiu paslaptį – žmonės buvę tremtyje nori apie tai kalbėti, jie supranta, kaip tai yra svarbu. Svarbu ne tik papasakoti, bet ir išgirsti. Ištremtieji tapo žiaurios sistemos aukomis, bet jie nebuvo aukos – jie buvo kovotojai.  Šiais metais Zitos Kelmickaitės radijo laidoje girdėjau vienos močiutės skambutį.  Ji prisistatė, kad yra Birutė, gyvenanti Panevėžyje, ir labai norėtų, kad kas nors atvažiuotų paimti jos vyro, buvusio tremtyje, laiškus, nes pati negali atnešti. Žmonės nori parodyti, kad šios istorijos puslapio užversti negalima, nes jis dar neužbaigtas.  Mes su mielu noru ieškome dinozaurų kaulų ar kunigaikščių giminystės ryšių. O tokie laiškai  - kuo jie prastesni? Kodėl toks projektas, kaip „Sielvarto stotys“ negalėtų tapti šio laikotarpio ir šiuolaikiško jaunimo žvilgsnio ne tik į istoriją, bet ir į save patį skleidėju? Gali. Ir tikiuosi, kad taps!

Pasibaigus projektui, mane aplankė kitas didelis asmeninis atradimas. Bežiūrėdamas seniai nuskanuotas močiutės nuotraukas, atradau, kad mano kitos močiutės tėvelis, mano prosenelis Antanas, irgi buvo ištremtas. Paskambinau močiutei – ji labai greit papasakojo keletą greičiausiai aplankiusių prisiminimų. „Kodėl to nepasakojai kai dalyvavau projekte?“ – „Todėl, kad neklausei“, - atsakė močiutė.  Niekada nebijokite klausti – žinau, kad ne vienas ir ne du mūsų projekto dalyviai pirmą kartą paklausė ar ieškojo informacijos apie savo artimuosius ir buvo nustebinti savo atradimų.

Kad atrastumėte – turite ieškoti.