Dienoraščiai

Vilnius-Kernavė, sausio 20-30 d.

Sausio 20 d., trečiadienis

Atvykimas. Vilniaus autobusų stotis. Išvykimas į Kernavės Bajorynę. Kalbų mišrainė. Susidaro keletas grupelių: Andis, Anete, Dace – menininkai, kurie daugiausiai kalbasi tarpusavyje ir tik latviškai, toliau – Monta ir Ilze M., Albina ir Kunti, Maria ir Ilze J., Edgars ir dalyviai is Lietuvos. Būtent Edgars daugiausiai domisi, kaip dirbsime, kaip megzti kontaktus su istorikais. Įvakarojus vyksta dokumentinių TV Europos filmų apie Lietuvą peržiūros kambariuose. Daug kritikos ir juoko. Ieškome vietos mūsų atsivežtai bibliotekai. Visi labai džiaugiasi maistu (turime net septynis vegerarus!), sklaido ir bando skaityti lietuvišką spaudą. Ernestas prasitaria, kad jau rytoj bandys įrašinėti susitikimus savo profesionaliu žurnalistiniu diktofonu, kuriuo ima interviu darbui radijuje. Susipažinom, rankas paspaudem. Visi kupini įspūdžių ir minčių. Miegoti, regis, neina niekas.

Sausio 21 d., ketvirtadienis

Šalta naktis Kernaveje. Vėjas nuo ežero. Einame tikrinti ledo tvirtumo. Po pusryčiu pristatoma ir detalizuojama projekto idėja ir užsibrėžtieji tikslai. Vis dar renkamės vietą ir pagaliau įkurdinam biblioteką su atsivežta vaizdine bei literatūrine, informacinio pobūdžio medžiaga. Daugelis dalyvių – Eglė, Aistė, Dace, Saulius – filmuoja buiti.

Ekskursija į memorialinį Tuskulėnų kompleksą, Vilniuje.

Paskaita: Stalinistinės represijos Baltijos šalyse. Istorinis kontekstas.

Teresė Birutė Burauskaitė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė, kalbedama ypač pažymi 1948 m., kai buvo vykdyti didžiausi trėmimai, kuomet labiausiai truko vandens. Taip pat pabrėžia, kad Lietuvoje vykdytos ilgesnes deportacijos nei kaimyninėse šalyse.

MINTYS:

• Teresė Birutė Burauskaitė: Būsimas tremtinys, kaltinamasis, dažniausiai kaltintas – trukdęs revoliuciniam judėjimui, arba – gimtinės išdavyste.
• Edgars: Ar yra riba, kuomet išislaisvinome is SSRS?
• Teresė Birutė Burauskaitė: De jure – viena riba, o de facto – net sunku apibrežti.
• Albina: Į kurias dalis daugiausiai vykdyti trėmimai?
• Teresė Birutė Burauskaitė: Krasnojarskas, Altajus (apie 3000 žmonių) ir kitur.
• Tadas, Monta: Kaip sudominate jaunus žmones, kad jie lankytų memorialinį kompleksą?
• Teresė Birutė Burauskaite: Rengiame konkursus, vedame trumpas pamokas, seminarus, kurių metu naudojame vis daugiau audiovizualinės medžiagos.

Ekskursija. Vilniaus senamiestis. Labai dalyvius sužavėjusi gide.

Projekto pristatymas. Programos aptarimas, susitikimas su moderatoriais, koordinatoriais. Dalyvių tikslai, motyvacijos.

Projekto atidarymo vakaras Kernavėje.

SAVANORĖS IEVOS UŽRAŠAI:

Projekto dalyviai susitiko jau vakar, per šaltį artėdama link Tuskulėnų rimties parko vis galvoju, kaip jiems sekėsi susipažinti, iš kokių sričių susirinko jauni žmonės, besidomintys bendra Baltijos šalių istorija. Parko oficiną pasiekiu kaip tik tuo metu kai didelis būrys lipa iš autobusiuko. Pirmas įspūdis – o, Dieve, kokie jie jauni J, iškart po to seka pamąstymas – jie tokie jauni, o jau domisi tremtimis, geras.

Siaubingai šalta, todėl tesugebu išlementi “Welcome to Siberia”, ir tik paskui pagalvoju, kad toks humoras per daug simboliškas šiam projektui. Sueiname į vidų , dar kelios minutės pasiplepėjimui ir klausomės LGGRTC generalinės direktorės kalbos. Nudžiugina tai, kad jai nutilus, pasigirsta klausimai. Po to seka filmo “The Soviet Story” peržiūra, kad ir kiek kartų bežiūrėtum, vis tiek sukrečia.

Pasibaigus filmui, žygiuojam į kolumbariumą. Tomui pradėjus pasakoti, kai kurie dalyviai nustemba, kad šitiek žmonių buvo užkasta būtent čia, tuo metu suvoki, kaip abstrakčios kalbos, skaičiai ir pageltę vaizdai virsta potyriu, kad esi čia ir dabar, toje vietoje, kur tau tiesiai po kojom ilsisi istorija. Jei iki kolumbariumo durų visi eina dar to nesuvokdami, kalbėdami vienas apie kitą, tai vos įėjus į vidų stoja trumpa sutartinė tyla. Visgi kartais architektūra gali puikiai perduoti universalią mintį.

Po tokio emocinio krūvio seka atsipalaidavimas mieste, stebiu dalyvius iš už vagetarų stalo ir džiaugiuosi, kad ir kaip banalu bebūtų, bet fainas tas baltiškasis jaunimas. Kai kurie visiškai laisvai bendraujantys, kiti jaučiasi dar visai nedrąsiai, sėkmės visiems.

SAVANORĖS AISTĖS UŽRAŠAI

Iš tiesų projektas prasidėjo vakar, tik aš į jį įsitraukiau šiandien. Dažniausiai šiandien ištariamas žodis buvo „šalta“, bet už tai kaip gražu, to irgi negalima nuneigti. Pirmoji dienos dalis – tai trys pakopos prie visiško vidinio savęs sutrikdymo. Pirmiausia LGGRTC direktorės B. Burauskaitės pasakojimas apie tremties mastus. Po to filmo „The Soviet Story“ peržiūra. Su Sandra vis diskutavom, iš kur režisierius visą tą medžiagą gavo. Ir galutinai jausmų antplūdis užliejo apsilankius kolumbariume. Po tos projekto pradžios, vėl ir vėl susimąstau, kaip svarbu ir kaip reikalinga apie tai kalbėti, ypač jaunimo tarpe. Ir nesvarbu kokia išraišką – menine ar moksline, ta medžiaga bus pateikiama, svarbu, kad ji būtų viešinama ir prieinama kiekvienam norinčiam išgirsti.

Antroji dienos dalis – ekskursija po Vilniaus senamiestį. Pirmas taškas – katedros požemiai, neplanuotas ir toks ekspromtinis nusileidimas į juos. O po to jau senamiestis: prezidentūra, VU, Šv. Jonų g., Pilies g., ilgas sustojimas kavos. O tada tiesiai į autobusiuką prie Rotušės. Ten mano dienos kelionė ir užsibaigė. Reikia pridurti, kad labai šauni gidė buvo. Kaip sakiau, su ja ir po kokius Naujininkus būtų įdomu vaikščioti.

Kita „tyrimo“ dalis apie žmones. Jau dabar žinau, kad su visais daug bendrauti tikrai neišeis, ir tai normalu, juk ne mėnesio stovykla. Kitas dalykas, tam tikri žmonės ir šiaip „nelimpa“ (gal žiauriai skamba, bet o ką aš galiu padaryti). Šiaip tai akivaizdu, kad projekto vairą laikys ne lietuviai, kurie aktyvūs visur. Edgars aktyvus tiesiogiai projekte, o Monta itin pasireiškia, kas yra po jo. Visi „bajeriai“, visi komentarai, visi klausimai gidei buvo jos. Bet ta pastaba tikrai ne iš blogos pusės. Lietuviai tokie santūresni. Matyt, diplomatiškai užleidžia vietą svečiams. Pačiai šiandien teko daugiau pabendrauti su Ernestu ir Albina. Albina labai sužavėjo – jaunas, idėjinis žmogeliukas. Rašo knygą ir lygina savo keliones po Europą su senelių „kelionėmis“ po Sibirą. Kitas dalykas, Albinai yra klaustrofobija, tai požemiai jos per daug nesužavėjo. Žavu, kad žmogus to neslepia ir iš karto pasisako.

Suprantu, kad Ala ne dalyvė, bet su ja irgi teko nemažai pabendrauti. Bendramintės „Valdovų rūmų“ klausimu J. Ai, čia šiaip. Požemiuose yra ryšys. Geras.

Dar yra dvi latvės, kurios vaikšto tik dviese. Kadangi nežinau apie jas kol kas nieko daugiau, tai gal kitą dieną šią mintį pratęsiu.

Ir dar, su Ala pastebėjom, kad koks skirtingas suvokimas ir jausmas apėmė būnant kolumbariume ir požemiuose prie karstų. Atrodo ir čia, ir čia mirę žmonės, bet jausmai skiriasi kaip diena ir naktis. Požemiuose tai eksponatai, o kolumbariume viskas atrodo taip asmeniška. Ir būtent tas trumpas laiko periodas pačią istoriją ir jos išgyvenimus labai priartina prie mūsų pačių, kaip asmenybių, prie tų, kurie turi didžiulę privilegiją gyventi nepriklausomoje Lietuvoje.    

NUOTRAUKOS: autoriai Saulius Lukoševičius, Albina Griniūtė, Monta Neinberga

Sausio 22 d., penktadienis

Ekskursija į Genocido aukų muziejų. Apžiūrimos visos muziejaus ekspozicijos. Dauguma lieka sukresti kamerų dydžio, kalinių laikymo sąlygomis. Tolimesniam darbui ir nuodugnesniam tyrimui, iš muziejaus direktoriaus rankų dalyviai dovanų gauna žemėlpius, nurodančius trėmimų vietas. Dauguma taip pat sukrėtė archyvinė medžiaga, schemos, šifruojančios žmonių naikinimus.

Seminaras: Sovietiniai kalėjimai, lageriai, tremtys – skiriamieji bruožai.

Šeimos pasakojimai ir kinas. Filmo „Gyveno kartą senelis ir bobutė“ peržiūra.

Susitikimas su filmo režisiere Giedre Beinoriūte.

Po susitikimo vyko kurybinės dirbtuvės.

SAVANORĖS AISTĖS UŽRAŠAI:

Šiandien pirmoji dienos dalis – paskirta ekskursija į Genocido aukų muziejų, bei susitikimas su muziejaus direktoriumi Eugenijumi Peikšteniu. Vaikštant po muziejų ir apžiūrint kameras, nuotraukas, įvairius daiktus, stebint projekto dalyvius, kažkaip kilo mintis, kad visi čia su savo tikslais. Kiekvieno skirtingas požiūris į vieną ar kitą dalyką. Daugelio iš jų skirtingi poreikiai. Dalis dalyvių lakstė paskui gidą (o jis tikrai viską labai greitai dėstė) ir stengėsi sugerti visą teikiamą informaciją. Kita dalis, tai prisijungdami, tai atsiskirdami nuo grupės bandė paimti informaciją iš visų įmanomų šaltinių. Ir trečia grupė, kuriai tas gidas mažiau rūpėjo, ir atsiskyrę ramiai fotografuodami ir apžiūrėdami tai kas jiems patinka, darė viską savaip. Ir nesvarbu, kad Ala vis ragino neatsilikti.

Susitikimas su E. Peikšteniu, matyt, suteikė taip pat apmąstymų ar minčių vystant savo idėjas. Dalyviai (dažniausiai tie patys) pakankamai aktyvūs ir vėlgi, kaip ir vakar pastebėjau, dauguma valdžios latvių rankose. Yra, matyt, to keletas priežasčių, arba latviai ir Monta geriau angliškai ir rusiškai kalba, arba jiems visa pateikiama informacija daugiau kelia klausimų.

Dar verta paminėti, kad šiandien Albina Genocido aukų muziejuje vienu metu neteko žado, kai ekspozicijoje aptiko asmenį tokia pat pavarde. Visgi paaiškėjo, jog tai nėra giminystės ryšiai.

NUOTRAUKOS: autoriai Edgars Engizers, Saulius Lukočevičius

 

Sausio 23 d., šeštadienis

Ekskursija į Šiuolaikinį meno centrą, Vilnius. Paroda “Kuriant atmintį: keturi filmai apie architektūrą,monumentus, bendruomenę“.  Parodos reziume – radikalios ir gana įvairios nuomonės. Klausimų ne daug, nors diskusija provokavo, visgi liko neišklausytų ir neišakytų dalyvių minčių bendros diskusijos su moderatore Janina metu. Gabūt tą dieną tiesiog pritrūkome laiko ir visur labai skubėjome. Labiausiai sukrėstos parodos vaizdu liko Kunti, Monta ir Ilze M. Daugiau apie parodą.

Jau Kernavėje vyksta paskaita / seminaras: Vizualinės raiškos pagrindai, kuria veda J. Ohman.

Diskusija. Daugiausiai kalbama apie tai, kokia turėtų būti kuriamojo dokumentinio fragmento forma, tikslas, pagrindinė išsakoma mintis, jos išgryninimas. Papasakojama, kaip tokios tematikos 3 dokumentiniai filmai, interneto pagalba, parodyti Švedijoje pastaraisiais metais, susilaukė gana ribotos reakcijos. Prisimenama, nuo ko prasidėjo švedo, antra dešimtmetį gyvenančio Lietuvoje, dokumentinė kelionė – tai  knygos „Forests brothers“ vertimas.

Po susitikimo su J.Ohmanu Kunti pristato savo kūrybą – nuotraukų koliažus, grafikos technika pieštus piešinius, daugiausiai kurtus, kuomet gulėjo ligoninėje, susilaužiusi koją. Taip pat savo kūrybos eiles deklamuoja Andis.

Naktis lauke šalta, temperatūra nukrito iki -27°C.

MINTYS

• J.Ohman: Tai įdomi tema, tai turi būti parodyta. Visose srityse yra tam tikrų klišių.
• J.Ohman: Svarbu dirbti kaip komandai. Pradėkime nuo savęs – to give life to whatever you think.
• Tadas: Kaip visgi klimatas gali paveikti daugiau, nei situacija, kurioje esi.
• Edgars: Visada svarbus emocinis aspektas. Svarbi asmeninė istorija, bet tai ne viskas, svarbu tai atkurti, išsaugoti.
• Dace: Po pasakojimų jai kyla mintis – svarbu turėti idėją, sako ji, kai regi judančią žemę, gyvus ir leisgyvius palaidotus žmones - sukrečiantys vaizdai. Mąsto, kad trumpas animacinis koliažas galetų būti patalpintas informaciniuose tinkluose kaip You tube.

SAVANORĖS AISTĖS UŽRAŠAI:

Šeštadienis. Tenka pritarti Janinai, kad dalyviams reikia poilsio, nes dauguma tik ką po sesijos. O čia, projekte, kaip žinia, protinio, kūrybinio darbo taip pat reikia (ir nesvarbu ar tai per malonumus, ar ne, organizmas dažnai diktuoja savo taisykles). Taigi, gal tas nuovargis paaiškins ir tai, kodėl dauguma dalyvių liko nusivylę po ŠMC parodos „Keturi filmai“. Be jokių abejonių, filmai ir pati paroda kelia diskusijas, išraiškų buvo visokių: nuobodus, nemėgstu šiuolaikinio meno, tikiuosi tai nėra tie keturi filmai, kuriuos mes šiandien žiūrėsim, tokį meną matau kasdien gatvėje, troleibuse ir pan., ir pan. Ir negalime dėl tokios nuomonės nieko smerkti, kaip ir už tai, kad per duotą valandą daugiau nei pusė dalyvių apie 40 min. praleido fojė. Kiekvienas renkasi tai ką nori matyti, tai kas jam priimtina, o kas ne. Gal kažkurie filmai tiesiog prieštaravo jo paties įsitikinimams. Atsakymą turi kiekvienas, tik reikia mokėti ir norėti jį sužinoti.

Antroji dienos dalis grįžus į Bajorynę. Po pietų savo darbą pristatė Kunti. Dailės išraiška pasidomėjo Janina, ir iš tiesų gaila, jog dauguma dalyvių tik užmetė akį kas pristatoma: jokių gilesnių diskusijų ar komentarų, jokių nuomonių realiai nebuvo išsakyta.

Sulaukta ir svečio, Jono Ohman‘o. Pakviesti tą žmogų į projektą, kaip svečią, buvo vienas geriausių žvilgsnių. Ir nesvarbu, kad jis nėra režisierius pagal specialybę, ne to šiam projektui reikia. Reikia išraiškos, kuriant dieną ar kitą darbą, reikia tikėjimo siekiant galutinio rezultato, reikia išmokti klausytis kritikos. Ir visą tai su užsidegimu dėstė J. Ohman‘as. Jo pamoka buvo itin reikšmingas šio projekto akcentas. Simboliškai interviu iš jo paėmė Monta su Edgars.

Šiandien sužinojau, kad Ernestas dalyvavo bandomajame „Misija Sibiras 08“ žygyje. Ir lygiai taip pat apie milžinišką Albinos siekį bet kokiu būdu patekti į Sibirą, nes juk sakoma „geriau vieną kartą patirti, nei šimtą kartų išgirsti“.

NUOTRAUKOS: autoriai Saulius Lukoševičius, Edgars Engizers, Monta Neinberga

Sausio 24 d., sekmadienis

Užduotį apie šalies pristatymą, kurią visi dalyviai gavo dar prieš atvykdami i projektą, jau nuo vakar visi pradėjo gvildenti, dėlioti mintis, jas jungti. Lietuvos dalyviai nuo pat ryto buriasi, rašo scenarijų, planuoja interaktyvų ir muzikalų pristatymą.

Daug diskusijų apie lingvistinius latvių ir lietuvių kalbų panašumus ir skirtumus prie pusryčių stalo: Edgars, Monta, Albina, Sandra.

Viskam savas laikas. Sekmadienis, tad išsiruošiame i žygį, apžvalginė ekskursija po apylinkes. Istoriniai, archeologiniai pasakojimai apie Kernavę. Dažnai gali išgirsti, jog šalta kaip Sibire. Lauke -25°C, o mes žygiuojam. Ėjo visi, tik Andis, Vita , Dace ir Anete liko namie. Andis degė noru, bet užsnūdo, o merginos buvo kiek peršalusios. Grįžus, Saulius valo sniegą nuo ežero ledo, kadangi turi pačiūžas, tai ruošia čiuožimo trasą. Kiti – ypač Albina, Monta ir Maria – fotografuojasi su kasdien priklystančiu katinu. Po pietų susirenkame dirbtuvėms. Vartome Arūno atsivežtus senelio laiškus. Kyla mintis, kad galima juos skaitmeninti. Albina galiausiai atsideda laiškų dėžutę – pasiims į Estiją, nuskanuos.

MINTYS:

• Istorija neturi prarasti savo „sūrumo“.
• Turime rasti tašką, kuomet sustosime: Pradžios ir pabaigos taškus.
• Vita: Mūsų tikslas – ne tik atskleisti tikruosius istorijos faktus, bet juos suprasti.
• Maria: ji pasisako uz skirtingus kelis nedidelius projektus. Gali būti paroda,...žiūrovas pats atsirinks.
• Edgars: mes esame stipri komanda, pajėgi sukurti kažką bendro.

Dirbtuvių eigoje suisidaro 6 grupės:

1. Arūnas, Kunti, Monta.
   KELIAMI KLAUSIMAI: Kas yra prarasta? Kokie žmonių mentaliteto skirtumai? Baltic identity – kas tai? Kam skirsime darbą? Jaunimui. Svarsto apie ekspozicija muziejuje. Įkvėpimas – ŠMC paroda. Galimybė rinkti tremtinių nuotraukų koliažus iš asmeninių, archyvinių nuotraukų, dokumentų. Kas slypi už „Stalinistiniu skaičių/numerių“, schemų bei sistemos.
2. Ernestas, Aistė, Eglė, Vita, Vakarė, Albina, Monta, Andis.
   KELIAMI KLAUSIMAI: Kas padėjo ištremtiesiems išgyventi? Kalba apie instaliaciją, minties raišką simboliais, artefaktais, kaip pagrindini aspektą. Įkvėpimas - ŠMC. Kalba apie medžio pavidalo instaliaciją, greta dokumentinio filmuko, projektoriaus pagalba rodomo ant sienos. Idėja – surinkti asmenines istorijas interviu pagalba, tokiu būdu atskleisti stiprias asmenybes.
3. Ilze M., Ilze J.
   KELIAMI KLAUSIMAI: Kaip veikė mechanizmas? Nori atskleisti ir surinkti prisiminimus iš KGB agentų, svarsto galimybę naudotis archyvais, ar pakalbinti buvusius agentus. Tikisi sužinoti, kaip jie jaučiasi dėl praeities įvykių, kaip susigyveno su prisiminimais. Norėtų sukurti filmą. Svarbus garsai – nuolatinis vandens lašėjimas, sunkus žingsniai, rakinamos durys. Abi merginos mano, jog jų mintis turi panašumų su pirmąja grupe ir, kad abi grupės galetų jungtis. Galvoja apie pateikima muziejuje.
   MINTYS:
   Ilze M.: Prisiminus (LGGRTC) muziejų, nuolat jaučiu ten tvyrojusią mirties atmosferą.
4. Andis.
   Svarsto atskiro dokumentinio-eksperimentinio filmuko kūrimą, paremtą šeimos tremties patirtimi. Svarbus aspektas – etikos klausimas (ethics). Schema: how ← → why?
5. Dace, Anete.
   Visiška improvizacija raiškoje. Dace kalba apie kompiuterinę grafiką, animaciją, o Anete –muzikos kūrimą.
   MINTYS:
   Dace: Per daug analizuojame. Tai – ne formulė. Aš tikiu, kad mažiau yra daugiau (I believe that More is Less).
6. Tadas, Edgars.
   Filmas, atskleidžiantis bendrą to laikotarpio istorinį kontekstą, per daugybę asmeninių patirčių. Trukmė –apie 15 min. Norėtų sudėti daug vaizdinės medžiagos, perteikiancios tos kartos patirtį. Galimybė panaudoti propagandinius plakatus, vaizdą fokusuoti i žmonių veidus, akis. Filmas – kaip kelionė. Akcentai ties skirtingais dalykais. Tai – kaip propagandinė istorija. Tikslas – edukacinis.

NUOTRAUKOS: autoriai Albina Griniūtė, Saulius Lukoševičius

Sausio 25 d., pirmadienis

Naktį sulaukiame -27°C. Vandens nėra, todėl tirpinamas sniegas ir taip mums pusryčiams patiekiama kava bei arbata.

Išvykimas į Rumšiškes, kur vyksta susitikimas su Lapteviečiais tremtiniais - Saulute Špakauskiene, Jonu Markausku ir kitais. Ekskursija į Lapteviečių jurtą.  Pasakojama apie kasdienį žmonių gyvenimą tremtyje, kaip statydavosi jurtas, kokias medžiagas naudojo, išskiria samanas, kaip viso ko rišamąją medžiagą. Taip pat - kokius darbus dirbo, kaip šventes šventė, kaip mylėjo, kaip laiškus ant tošies rašydavo ir daug kitų atsiminimų. Ponas Jonas gimęs ir augęs tremtyje. Dalyviai pasidalinę per pusę – vieni apspitę ponią Saulutę, o kiti – poną Joną. Labai džiaugsmingas susitikimas. Patys gauname susinešti malkas į autentiškąją jurtą, pasikurenam, verdamės ir dalinamės arbata.

Jau sugrįžus vakare pakuriama pirtis. Prieš tai ir pirties kurianimosi metu, ruošiamasi šalių pristatymams:

Lietuva, Latvija, Estija. Kiek vėliau prisistatoma: Estija pristatoma trumpu dokumentiniu filmuku apie estų nacionalinius ypatumus, gyvenimo būda, užseniečių akimis. Latvija visu dalyvių vardu pristato Edgars, tam pasirinkęs lėlinės animacijos trumpametražį filmuką, parodantį šalies istoriją nuo valstybės susikūrimo iki šių dienų.  Aiškiai atpažįstamas epizodas, skirtas trėmimų laikotarpiui. Lietuvos dalyviai surengia interaktyvų šalies pristatymą, kurio metu parodomi dienos bėgyje nufilmuoti ir sumontuoti reportažiniai dialogai, atskleidžiantys šalies ypatybes. Siužetuose matyti emigrantai, liaudies pasakų motyvai, nuo Jurbarko kilusios Albinos močiutės, dainuojančios vietiniame tremtinių chore, tautinės dainos.

NUOTRAUKOS: autoriai Saulius Lukoševičius, Albina Griniūtė

Sausio 26 d., antradienis

Išvykimas į Vilnių, kur LGGRTC vyksta Susitikimas su tremtiniu ir politiniu kaliniu prof. A.T. Geniušu. Daug kalbama apie tremtinius, Krasnojarsko krastą. Pažymi, kad tremtyje baltai buvo tarp labiausiai gerbiamų, kartu su vakarų ukrainiečiais. Pasakoja apie nedidelį orkestrėlį, palaikiusį dvasią kalinimo metu. Geru žodžiu mini Menscikovą, Miškinį, A. Achmatovą, Gumiliovą, Peckovskij,... Kalinimas A.T. Geniušui padėjo iš naujo atrasti literatūrą, Šekspyrą.

MINTYS:

• A.T. Geniušas:
  Žmonės teisia kitus žmones pagal savo istorinį išprūsimą.
  Niekada nepraradome savo tapatybės.
  Svarbu, kas atstovauja šalį. Pagal tai teisė visą tautą.
  Tikiu, kad tai – ne pasaulio pabaiga. Niekada nesakai, kad tai pabaiga.

Dirbtuvės. Papasakoti istoriją. Individualus darbas arba darbas grupėse. Savo istorijos, grupėse.

Idėjų pristatymas, diskusija.

Kalbame apie senyvus žmones, kurie, kalbėdami apie tremties ir kalinimo skausmą, kalba itin ramiai. Tuomet Tadas pasakoja savo šeimos istoriją. Diskusija gana rami. Dirbantys ir aktyviausi jos metu buvo Vita, Vakare, Tadas, Albina ir Saulius. Ernestas daugelį dalykų įršinėja į radijo mikrofoną, Andis įnikęs į poeziją. Edgars or Andis daug kalba apie istorijos paradoksus. Anete ir Dace vis pasišalina. Jos yra kiek atskiriamos komandos ar pačios atsiskiria, nors vėliau labai susidraugauja su Arūnu ir Ernestu.

MINTYS:

• Tadas: Mes tikimės skirtingų dalykų is jų. Jie susigražina jaunystę per mūsų kartą.
• Edgars: O kas bus toliau? Ar turėtume suprasti, kad žmogiškumas telpa akimirkoje?
• Ilze J: Iš vaikystės ateina žiaurumas (bemaž visi oponuoja šiai minčiai, kažkas pamini Lenino pavyzdį).
• Ala: Ar įmanoma, kad viskas pasikartos?
• Ilze J.: Viskas kadanors pasikartoja. Mes juk irgi tikimės šviesios ateities, bet nežinia, kas laukia rytoj.

P.S. Aiste turi diktofono irasa is susitikimo su A.T.Geniusu

DALYVĖS-SAVANORĖS VAKARĖS UŽRAŠAI:

Žmogaus sąmonė yra nuostabi struktūra – ji sugeba išlaikyti atmintyje tik tai, kas gera. Menkas maistas, miegas ant šalto grindinio žiurkėms ropojant per galvas, nuolatinė baimė ir nuovargis nublanksta prieš jaunatvišką entuziazmą ir siekį gyventi. Šis siekis priimamas kaip būtinybė, o koncentracijos stovykla netampa dingstimi jo išsižadėti.

Taip kalba politinis kalinys A.T. Geniušas, būdamas penkiolikos įkalintas koncentracijos stovykloje su kitais to paties plauko ,,nusikaltėliais“. Žymūs artistai, rašytojai (tarp jų ir A.Miškinis), profesoriai, intelektualai čia bandė burtis ir dalintis patirtimi, globoti ir užtarti vienas kitą, skatinti ir šviesti/šviestis. Ne vienas eilėraštis, sukurptas ant drobinių maišų, rengiami koncertai, operos solistų pasirodymai – tai būdai džiaugtis gyvenimu ir išlikti.

Bet iš tiesų, kaip sakė pats A.Geniušas, koncentracijos stovykloje nėra tokio dalyko kaip netikėjimas ateitim. Įkalinimas priimamas kaip laikinas dalykas, tačiau savęs matymas projektuojamas į ateitį. O ateitis turi itin daug galimybių. Tai įrodo tokie žmonės kaip A.Geniušas, kuris savo užsispyrimu įgijo puikų išsilavinimą ir gali skleisti žmogiškumo idėją mūsų kartai.

NUOTRAUKOS: autorius Saulius Lukoševičius

Sausio 27 d., trečiadienis

Rytinis susitikimas. Aptariama dienos programa. Kadangi buvo sujungtos A.Maceinos ir J. Lapinskaitės dirbtuvės, turime daugiau laiko savarankiškam darbui. Dalyviai dirba savo grupelėse.

Liko 4 grupės.

1. Vita, Monta, Ernestas, Albina, Egle, Aiste, Vakare, Andis.
   What kept people alive? People – strong in the mind.
2. Maria, Arunas, Kunti, Ilze J., Ilze M.
   Focus on the System. Kažkas, ką galėtum patirti visais pojūčiais.
3. Tadas, Edgars.
   6 min. ar mažesnes apimties filmas. Mintys apie rodymą mieste, viešose erdvėse. Galbūt net Flash-mob akcijos suorganizavimas. Bet prisipažįsta, kad niekaip neatranda simbolio ir patys mano, kad visa idėja dar labai bendra. Pažymi akis, norėtų sukurti istoriją, kelionė per vieno žmogaus akis. Patarimai jiems is kitų grupių – to simplify and frame it.
4. Anete, Dace
   Be jokių papildomų minčių. Tyliai dirba, mąsto.

Po pietų vyksta dokumentinių filmų “Juodoji dėžė”, “Troškulys” , “Traukinys stovi penkias minutes” peržiūra.

Susitikimas su režisieriumi Algimantu Maceina. Diskusija apie dokumentinio filmo scenarijaus kūrimą. Dalyvauja ir Janina Lapinskaitė, dokumentinių ir vaidybinių filmų kūrėja, taip pat režisierius Justinas Lingys, pristatęs savo 1996 m. 21min. dokumentinį filmą “Alponinas”.

Janina išskiria veidus A. Maceinos filmuose, kurie tarytum išsitrynę, sako, kad taip turi būti ir tik močiutę tegalima įžiūrėti. Nors tokia forma nebuvo sumanyta. Tekstu gi perduodama informacija. A. Maceina pasakoja apie pirmąsias filmo premjeras nekomercinio kino salese pries dvi dešimtis metų Niujorke, Paryžiuje, kur filmas rodytas be titrų, bet neišėjo nei vienas žmogus. Visi žiūrėjo nuo pradžios iki galo. Apie maldas sako, jog nekarpė, nes jos – žavingiausia ir archaiškiausia filmo dalis.

Po filmų peržiūros Monta prasitaria, kad liko sužavėta A.Maceinos filme girdetomis maldomis, kuždėsiais. Sako, jog norėtų panaudoti savo darbe ką nors panašaus. Maria visai priešingai sakosi, kad jai neimponuoja tokia technika sukurti filmai (sako –rus.„ugnitajusce“).

MINTYS:

• Janina: Pasaulis kintantis – negali įsikabinti savo. Tai džiazas. Turi įsiklausyti ir džiazuoti kartu su visais. Galime dirbti skirtingais metodais, bet negalime įsikibti į pirminę idėją. Reikia užsirašinėti, fiksuoti. Visa kinta, net improvizacija.
• Maria: Kam kurėte šį filmą?
• A.Maceina: Sau. Ar lengva buvo tai daryti? Filmuoti buvo baisu. Nelengva. Svarbu – kokiame kontekste yra filmas.
• Ilze M.: Gal galite nurodyti žingsnius, kuriais turėtume sekti? (Steps to follow?)
• A. Maceina: Dramaturgija. Raiška per žodį ir tekstą.
• Janina: Svarbi erdvė, kurioje noresite išsakyti savo mintį.

Po peržiūros ir diskusijų sveikiname ir švenčiame Ilzių vardo dieną.

NUOTRAUKOS: autoriai Monta Neinberga, Albina Griniūtė

Sausio 28 d., ketvirtadienis

Susitikimo su projekto Misija Sibiras dalyviais diena. Albinai palikę didžiulį įspūdį. Ji jau seniau svarstę galimybę dalyvauti atrankoje, daug kalbėjosi su atvykusiais svečiais. Bendraamžių drąsa, išgyvenimai ir patirtys, tolimesniam darbui įkvepia ne vieną dalyvį. Buvo pristatyta vaizdinė medžiaga iš kelerių metų ekspedicijų. Pristatytas projekto edukacinis aspektas.

Vakare daug diskusijų dėl rytojaus spaudos konferencijos. Dirbtuvės. Idėjų paruošimas projekto pristatymui visuomenei. Pertraukų metu visi zaidžia stalo žaidimus, geria daug arbatos bei kavos. Projekto moderatore Ala Asovskaja, kartu su Sauliaus pagalba įrašinėja interviu iš Albinos, Edgars, Montos, Ernesto.

Taip pat dar savo kūryba su visais pasidalija Dace ir Anete – vaizdo prezentacija parodydamos savo kurtų darbų, parodų nuotraukas, animacija. Edgars parodo filmuką, kuri kūrė kartu su Latvijos okupacijos muziejumi.

IŠ PROJEKTO MISIJA SIBIRAS ARCHYVO (www.misijasibiras.lt):

Sausio 28 d. projekto „Misija Sibiras‘09“ dalyviai lankė kito, tarptautinio projekto apie Baltijos valstybių gyventojų trėmimus „Sielvarto stotys“ dalyvius. Martynas, Agnė ir Mantas ne tik papasakojo apie ekspedicijas po lietuvių tremties ir įkalinimo vietas, bet ir patys turėjo progą daugiau sužinoti tremties istorijų iš projekte dalyvavusių latvių bei estų jaunimo.

„Sunkiausia buvo pasiekti reikiamą tašką. Viskas vyko Kernavės rajone, o oro sąlygos šiuo metu ne pačios geriausios. Sniegą pusto, keliai beveik nevalyti, neįmanoma nei praeiti, nei pravažiuoti. Važiuodami pakeliui matėme ne vieną avariją. Turėjau galimybę pateikti pavyzdį, kokie prasti Sibiro keliai – pasakiau, kad sąlygos kurias matote pro langą dar nėra tokios blogos kaip ten,“ – po pristatymo pasakojo Martynas ir dar pasidžiaugė, kad Mantas pasiėmė termosą su šilta arbata.

Šis pristatymas „Misija Sibiras‘09“ dalyviams buvo kiek neįprastas – jis vyko anglų kalba, nes projekte „Sielvarto stotys“ dalyvavo ir jaunimas iš Latvijos bei Estijos. Pasak „Misija Sibiras‘09“ dalyvių, daugelis klausytojų šį kartą buvo itin susidomėję ir uždavė tikriausiai daugiausiai klausimų iš visų šiemet vykusių pristatymų. „Įstrigo momentas, kai viena mergina tiesiog išpūtė akis pamačiusi Konrado lagerio kraterį,“ – šypsojosi Martynas.

Beje, Martynas po šio pristatymo apie „Misija Sibiras‘09“ jau bus pasakojęs net trimis kalbomis: kiekvieną kartą nuvykęs į mokyklas pristatymus daro lietuviškai, kartą, duodamas interviu „Lietuvos radijo“ laidai rusų kalbą – rusiškai, o šį kartą projektą pristatinėjo ir angliškai.

LiJOT informacija

NUOTRAUKOS: autoriai Saulius Lukoševičius, Monta Neinberga

Sausio 29 d., penktadienis

Paskutiniai paruošiamieji pristatymo visuomenei darbai. Spaudos konferencija ir projekto pristatymas visuomenei, kuomet dalyviai pristato savo idėjas Tuskulėnų Memorialiniame komplekse. Dalyvauja ELTOS  bei kiti žurnalistai, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sajungos nariai.

Vakare baigiamasis projekto susitikimas, apibendrinimas. Diskusija apie II-ąjį projekto etapą bei projekto uždarymo vakaras. Vakaro svečiai tai ir projekto vadovas Algirdas Žvinakevičius, ir režisierius Justinas Lingys, ir viena is projekto moderatorių – Janina Lapinskaitė. Daugiausiai diskusijos dėl II etapo vyko tarp Janinos, Algirdo, dalyvių Edgars ir Andis. Didžioji dauguma likusių dalyvių tiesiog mėgavosi vakaru ir kalbėjosi iki paryčių.

SAVANORĖS AISTĖS UŽRAŠAI

Paskutinė projekto diena. Pristatymas visuomenei ir žurnalistams (deja, jų itin mažas skaičius nelabai džiugino, bet kol yra nors vienas klausantysis, tol vadinasi yra kam pasakoti). Gražūs pristatymai, ir nuostabus jų pačių tikėjimas tuo, ką jie daro (ar bent jau tikėjimas ką padarys). Gal tik reikėtų pastebėti, kad ne visi moka priimti pastabas ir kritikas. Turėtų būti per tuos kelis mėnesius kuo daugiau bendravimo su tremtiniais, kad labiau visą tai suvoktu, ir ne tik su seneliais, kurių pasakojimai, be jokių, abejonių, yra svarbūs, bet ir su svetimais, kad išmoktų klausyti ir įsiklausyti. Šiuo atveju kalbu apie Albinos reakciją į klausytojo pastabas, kad reikėtų labiau sukonkretinti ir atskirti tam tikrus dalykus. Ir jos reakcija tikrai nustebino, nes vietoj to, kad būtų padėkojusi už pastabas ir komentarus, ji bandė ginčytis ir kažką įrodinėti. Bet matyt, čia taip impulsyviai gavosi. Labai gražiai pastebėjo J. Lapinskaitė „nesvarbu, koks bus galutinis rezultatas – trumpas ar ilgas, profesionalus ar ne, svarbu, kad jie (dalyviai) dega noru kurti ir kažką daryti. O tai ir yra svarbiausia.“

IŠ genocid.lt ARCHYVO:

Sausio 21 d. ir 29 d. projekto dalyviai lankėsi Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse. Jiems Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė ir Genocido aukų muziejaus vadovas Eugenijus Peikštenis pristatė platesnį istorinį, kultūrinį bei socialinį tremčių, jų priežasčių bei padarinių kontekstą. Šio apsilankymo metu projekto dalyviai susipažino su Tuskulėnų memorialinio komplekso istorija, apsilankė bei pagerbė koplyčioje-kolumbariume palaidotas egzekucijų aukas. Sausio 29 d. įvykusioje spaudos konferencijoje buvo pristatytas projektas „Sielvarto stotys“, o jo dalyviai supažindino visuomenę su būsimų meno objektų idėjomis.

Projekto organizatorius – VšĮ „TV Europa“. Informacinis partneris – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Projektą finansuoja ES Švietimo ir kultūros GD programa „Europa piliečiams“ bei Kultūros rėmimo fondas.

NUOTRAUKOS: autoriai Saulius Lukoševičius, www.genocid.lt

Sausio 30 d., šeštadienis

Daug vilties, džiaugsmo dėl neįtikėtino laiko, praleisto kartu. Dalyvių akys spindi ilgesiu ir nuojauta, kad jau greitai, kur kas greičiau, nei II Etapas birželio mėnesį, vėl visi susimatysime. Vakare visus Estijos ir Latvijos dalyvius išlydime namo iš Vilniaus autobusų stoties.